Vištiniai arba mėsiniai balandžiai

 Vištinių balandžių grupėje yra šešios pripažintos ir standartizuotos veislės.
Skirtingo dydžio, spalvos ir piešinio paukščiai dėl neįprastos stovėsenos
bei anatomijos ypatumų panašūs į vištas. Tos šešios veislės — tai
Maltos, Vienos ir Florencijos vištiniai, kingai ir anglų bei vokiečių modenai.

Maltos  vištiniai

Maltos vištinių protėviais laikomi Livorno balandžiai, pa­vadinti Vidurio Italijos miesto Livorno garbei. Ne vieną šimt­metį gyvavusi Livorno veislė buvo pervadinta po to, kai anglų autoriai (Moore J. Treatise on Domestic Pigeon, 1765) savaip užrašė miesto pavadinimą — Leghornas, o balandžius pavadino „Leghorno nykštukais" (angl. runt — neūžauga, nuodvasa. nuogaiša; silpniausias vados individas). Leghorno nykštukai turėjo įtakos daugeliui dekoratyvinių balandžių veislių. Maltos vištinių istorija skaičiuojama nuo 1850 metų, kai senosios, da­bar jau išnykusios, Leghorno veislės balandžius buvo pradėta kryžminti su prancūzų bagdetais. Pirmasis Maltos visumų veisėjų klubas buvo įsteigtas 1906 metais Vokietijoje.

Vertinant Maltos vištinius, daugiausia dėmesio kreipiama į laikysenos ir stovėsenos taisyklingumą bei paukščio judesių koordinaciją. Svirduliavimas, „x" formos kojos, stovėjimas palinkus pirmyn arba atgal kategoriškai draudžiami.

Laikant Maltos vištinius, dera atsižvelgti į ugningą paukščių temperamentą ir rasti jiems atskirą patalpą, kur jie neturi progos skriausti silpnesnių ir ramesnių kaimynų.

Didžiausią žalą veislei, specialistų manymu, daro daugelio veisėjų siekimas išvesti pernelyg aukštus, trumpus ir ilgakaklius paukščius, kurie dėl tokio sudėjimo nebegali normaliai maitintis ir daugintis.

Kingai

Tai nacionalinė JAV veislė, nepaprastai populiari ne tik savo tėvynėje, bet ir daugelyje pasaulio šalių. Kingai išvesti XIX amžiaus pabaigoje, kryžminant Romos, Maltos vištinius, paukštinius ir „Duchess“ – nepaprastai retos, beveik išnykusios amerikietiškos modernų atmainos – balandžius. Veislės sumanytojai siekė išvesti stambius mėsinius paukščius, bet šis tikslas neilgai trukus buvo beveik pamirštas, o 1915 metais įsteigtas veisėjų klubas (American King-Club) ėmėsi įgyvendinti naują „idealaus kingo“ sukūrimo planą. Veisėjų entuziazmas ir veržli reklama išpopuliarino veislę tėvynėje ir užsienyje – Europoje kingai žinomi nuo trečiojo dešimtmečio, o šiais laikais vien Vokietijos Kingų klubas vienija daugiau kaip 1000 narių.

Kingai veisiami beveik visų balandininkystėje žinomų sparvų ir piešinio variantų. Laikant šiuos balandžius, būtina atsižvelgti į jų dydį - jauni kinaai sveria 800 -1000 g, suaugę - nuo 850 iki 1050 g. Tai didžiausias leistinas svoris nes sunkesni paukščiai būna neproporcingo sudėjimo ir sunkiai juda JAV kingų veislės standartas numato paukščių ūgį apie 30 cm, ilgį apie 24 cm, krūtinės plotį apie 12 cm.

Kingus laikyti nesudėtinga - jie beveik neskraido, užtat šeimininko džiaugsmui žvaliai vaikštinėja kieme ir sode, visai kaip vištos. Paukščiai ramūs ir nebaikštūs - juos lengva suvaryti atgal į voljerą. Kingai - vieni iš nedaugelio balandžių (ir paukščių apskritai), su kuriais įmanoma užmegzti išties asmeninį kontaktą. Nepaisant įspūdingo dydžio, kingai puikiai sutaria su kitų veislių balandžiais, svarbu, kad balandinėje būtų atitinkamo dydžio lizdavietės, slėptuvės, kur geraširdžiai milžinai galės ramiai pailsėti ir pabūti vieni.

Vokiečių modenai

Šiaurės Italijos miestai Modena ir Reggio Emilia bei jų apylinkės nuo neatmenamų laikų garsėjo puikiais balandžiais, vadintais „Columbi di Modena". Manoma, kad romėnų rašytojas ir mokslininkas Plinijus Jaunesnysis (23—76 mūsų eros metai) savo gamtiniuose veikaluose aprašė būtent šiuos balandžius. Tikrąją Modenos balandžių kilmę sunku tiksliai nustatyti dėl veislės senumo. Bent jau Italijos tyrinėtojai tvirtina, kad veislė tikrai ne azijietiškos kilmės. „Columbi di Modena" nuo žilos senovės buvo žinomi vertinami ir veisiami daugelyje Europos šalių, visur įgydami šiokių tokių ypatumų. Į Vokietiją pirmieji tiksliai identifikuoti Modenos balandžiai buvo įvežti XVIII a. pabaigoje, bet didesnio dėmesio nesulaukė. Antrą kartą grynaveisliai paukščiai buvo importuoti 1864 metais. Veislė prigijo, išpopuliarėjo, o kryžminimas su vietinėmis veislėmis tiek pakeitė paukščių išvaizdą, kad 1912 metais buvo įsteigtas veislės mėgėjų klubas ir įregistruota nauja vokiečių modenų veislė.

Florencijos vištiniai

Veislė kilusi iš Italijos. Išvesta kryž­minant Modenos ir Leghorno nykštukų veislių balandžius Piešinys primena Austrijos vištinius, tik be balto galvos dryžio ir gūžį siekian­čios „prijuostės". Kaip ir kiti vištinių grupės balandžiai, jie sveiki, stiprūs ir ener­gingi. Skraido geriau už kitus vištinius ba­landžius, bet toli nuo namų nenuklysta

Anglų Modenai

Senoviniai „Columbi di Modena" į Angliją pateko ne tiesiogiai, o iš Vo­kietijos 1876 metais. Anglijos balan-dininkai greitai pritaikė veislę savo skoniui — iš pažiūros anglų modenas atrodo kaip miniatiūrinis kingas arba stambus vokiečių modenas. Esminius veislės ypatumus pastebi tik įgudusi specialisto akis, o neprofesionalas abi veisles gali atskirti pagal kūno propor­cijas ir laikyseną — anglų modenas apvalesnis ir trumpesnis už vokiečių, o, be to, vaikšto gerokai atsilošęs.

Anglų modenai — stiprūs, sveiki, judrūs ir gražūs paukščiai, jų laikymas nekelia jokių sunkumų, todėl veislė nepaprastai populiari visame pasaulyje. Kai 1973 metais buvo steigiamas jung­tinis anglų modenų veisėjų klubas, spe­cialistai turėjo gražaus darbo: remda­miesi vienu ir tuo pačiu anglišku veislės standartu, Danijos, Nyderlandų, Prancūzijos, Šveicarijos ir JAV balandininkaj sukūrė tiek atmainų ir variantų, kad geriausi šių šalių paukščiai atrodė visai nepanašūs vieni į kitus. Vien spalvų, atspalvių ir piešinio variantų buvo užregistruota 85! Dabartinio standarto sudarytojai siūlo neužmiršti, kad nepaisant spalvų įvairovės, anglų modenai visų pirma yra vištinių grupės balandžiai, todėl veisėjai visų pirma turėtų žiūrėti taisyklingos kūno formos, laikysenos ir proporcijų.

Vienos vištiniai

Savo tėvynėje Austrijoje šie įspūdingi paukščiai iki šiol vadinami „Margosiomis Linco vištelėmis". Veislės atsiradimo data laikomi 1869 metai, bet yra duomenį kad 1860 metais panašių balandžių jau buvo šiaurinėse Vokietijos, srityse. Vienos vištiniai išvesti kryžminant Niurnbergo bagadetus, Florencijos ir turkų veislės balandžius. Gali būti, kad pradiniame selekcijos; etape buvo naudojama daugiau veislių, bet apie tai mažai žinomai.

Stiprus, ryškių vištinių formų paukštis išsiskiria neįprastu plunksnų piešiniu - kūnas baltas, spalvoti skydeliai ant sparnų, be to, abi galvos pusės ir priekinė aklo dalis iki gūžio. Balandžius labai puošia tikrai veislei būdinga balta juosta, einanti nuo snapo vaškinės per kaktą, pakaušį, ir susiliejanti su nugaros baltumu. Giminystę su bagadetaįs liudija ilgokas smarkiai pakumpęs snapas.